„Viskas turi būti tobula“ – jei skamba pažįstamai, dar nepabėk, pakalbėkime apie tai.
Tobulumui – nėra ribų. Tai labai sunku apibrėžti. Kartais mes siekiame tobulumo tam tikruose dalykuose – tai gali būti perfekcionizmas.
Kaip jį atpažinti ir kada verta sunerimti, pasakoja medicinos psichologė Evelina Riepšaitė.
Perfekcionizmą išduoda šie mąstymo ir elgesio bruožai:
- Nuolatinis bandymas atitikti labai aukštus, dažnai nepasiekiamus standartus situacijose ar veiklose, kurios tau reikšmingos ir svarbios.
- Savivertė priklauso nuo to, kiek pavyksta siekti ir pasiekti šių nerealistiškų lūkesčių.
- Patiri neigiamas pasekmes dėl itin aukštų standartų siekimo, bet toliau veiki tokiu pat būdu, nors ir žinai, kad taip galvoti ir elgtis nėra tvaru tavo fizinei ar emocinei sveikatai, santykiams su aplinka ir tobulėjimui.
Kada aš elgiuosi perfekcionistiškai?
Elgtis perfekcionistiškai nebūtinai reiškia turėti nepaliaujamai aukštus standartus visose savo gyvenimo srityse. Galima būti perfekcionistu vienoje gyvenimo srityje (pvz., darbe), bet ne kitoje (pvz., išvaizdos priežiūroje).
Perfekcionizmas gali pasireikšti įvairiose gyvenimo srityse: darbe; studijose; namų ruošoje; artimuose santykiuose; mityboje, svorio kontrolėje, požiūryje į kūno formas, asmens higienoje bei išvaizdos priežiūroje; sporte, rūpinantis sveikata bei fiziniu pasirengimu.
Kaip pasireiškia mano perfekcionizmas?
Kai kurie dažniausiai pasitaikantys perfekcionistinio elgesio tipai:
- Sunku laiku priimti sprendimus (ryte kurdamas savo dienos įvaizdį negali ilgai apsispręsti dėl aprangos).
- Organizavimas ir sąrašų sudarymas ne patogumas – o būtinybė (besikeičiant kelionės planams būtinai fiksuoji kiekvieną detalę, stebi kaip tai veiks tolesnius planus, nors tai nėra būtina).
- Svarbu gauti aplinkos pritarimą (atlikęs darbą būtinai pasitikrini su kolega ir tik tada darbą pristatai kitiems).
- Pasidavimas patyrus nesėkmę (nuėjęs į dvi tapybos pamokas šį užsiėmimą metei, nes nepavyko taip sklandžiai dirbti teptuku kaip tapo mokytojas).
- Atidėliojimas (delsi pradėti užduotį, nes atrodo, kad nesi pakankamai pasiruošęs ar trūksta priemonių, jog užduotį atliktum tobulai).
- Sunku sustoti (ginčo metu atkakliai gini savo argumentus, nors kiti žmonės jau prarado susidomėjimą ir bendrauja kita tema).
- Tikrinimas (nuolat pasižiūri į veidrodį ieškodamas trūkumų savo išvaizdoje).
- Kaupimas (saugai senus apsipirkimo čekius, nes atrodo, jog jų dar gali prireikti).
- Lėtumas (geriau pasakysi lėčiau, bet teisingai, aiškiai).
- Situacijų, kuriose gali „patirti nesėkmę“ vengimas (nebandai naujų hobių, nes yra galimybė, jog iš pradžių gali nepavykti).
Perfekcionizmo paradoksas
Daugelis žmonių perfekcionizmą laiko teigiamu dalyku. Jis dažnai suvokiamas kaip siekis puikiai išlavinti įgūdį, turėti aukštus standartus, o neretai perfekcionizmą siejame su pasiryžimu mesti sau iššūkį ir sunkiai dirbti. O žmonės, kuriems būdingos perfekcionizmo tendencijos savo elgesį supranta kaip siekį būti darbščiu, produktyviu, organizuotu, pasiruošusius bet kokiai situacijai.
Perfekcionizmo pasekmės
Nors aukšti standartai ir tikslai gali padėti mums pasiekti įvairių dalykų gyvenime, kartais šie standartai trukdo mūsų laimei ir netgi gali pabloginti veiklos rezultatus.
- Perdėtas siekis daryti tobulai mums kainuoja daug energijos, skatina nuovargį,
- gali būti susijęs su perdegimo sindromu,
- žmonės perfekcionistai patiria daugiau streso, nerimo,
- neretai susijęs su nuotaikos svyravimais ir depresija,
- net pasiekę tikslą galime nepajusti laimės, išgyventi nusivylimo jausmą,
- nerealistiškų standartų siekimas skatina socialinę izoliaciją,
- perfekcionizmas taip pat gali padaryti tavo savivertę ypač pažeidžiamą, nes nepasiekus sau iškeltų standartų gali pasakyti sau įvairių nuvertinančių minčių.
Tobulumo siekis savaime nėra problema. Tačiau jei jis ima valdyti tavo sprendimus, santykius, poilsį ar savijautą, verta savęs paklausti – ar vis dar valdai perfekcionizmą, ar jau jis valdo tave? Kartais didžiausias žingsnis į priekį prasideda ne nuo dar didesnių pastangų, o nuo leidimo sau būti netobulam.