Dažnai manoma, kad motinystė yra vien džiaugsmo, artumo ir pilnatvės laikas. Tačiau nemažai moterų po gimdymo išgyvena visai kitus jausmus: nuovargį, nerimą, liūdesį, sunkumą prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nuo pogimdyvinės depresijos kenčia 10–20 procentų moterų. Kai kuriose šalyse – net kas ketvirta. Lietuvoje tikslios statistikos nėra, tačiau praktika rodo, kad emociniai sunkumai po gimdymo kur kas dažnesni nei apie juos kalbama viešai.
Pogimdyvinė depresija nėra silpnumo ženklas. Tai mediciniškai pripažintas emocinės sveikatos sutrikimas, kurį lemia hormoniniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Ji gali ištikti bet kurią moterį, nepriklausomai nuo ankstesnės patirties ar gimdymo aplinkybių.
Apie tai, kaip atpažinti šią būseną, ką gali padaryti artimieji ir kokios pagalbos formos yra prieinamos, kalbamės su Naujosios Vilnios poliklinikos medicinos prichologe Evelina Riepšaite.
Kokie jausmai moteris dažniausiai lydi nėštumo ir pogimdyminiu laikotarpiu?
Nėštumas ir pirmieji mėnesiai po gimdymo – tai ne tik džiaugsmas. Daugelis moterų susiduria su įvairiomis emocijomis: nerimu dėl kūdikio sveikatos, baime nebesusitvarkyti, staigiais nuotaikų svyravimais. Į paviršių gali iškilti seni neišspręsti vidiniai konfliktai ar traumos. Šie jausmai yra normalūs, tačiau kai kurie iš jų, pavyzdžiui, ilgalaikis liūdesys ar atitolimas nuo artimųjų, jau gali signalizuoti apie emocinius sunkumus, kuriems verta skirti daugiau dėmesio.
Kaip atpažinti pogimdyvinę melancholiją ar depresiją?
Pirmosiomis savaitėmis po gimdymo dažna būsena – vadinamasis „baby blues“. Ji pasireiškia jautrumu, ašaromis be aiškios priežasties, greitu nuotaikų kitimu. Įprasta ši būsena praeina per 1–2 savaites. Bet jei ji blogėja, o liūdesys ar tuštuma nepaleidžia ilgiau nei kelias savaites, tai jau gali būti pogimdyvinė depresija. Tuomet dažnai pasireiškia ir miego sutrikimai, motyvacijos stoka, kaltės jausmas, sunkumai rūpinantis kūdikiu ar net noras atsitraukti nuo aplinkos.
Ar įmanoma sumažinti riziką dar iki gimdymo?
Taip. Rekomenduoju dar nėštumo metu skirti laiko emociniam pasirengimui. Labai naudinga iš anksto pasikalbėti su specialistu apie būsimos tėvystės lūkesčius, baimes, motinystės vaidmenį. Taip pat svarbu numatyti ir sutarti, kas galės padėti po gimdymo, kad būtų užtikrintas bent minimalus poilsis. Jei moteris anksčiau yra patyrusi emocinių sunkumų, verta dar nėštumo metu pasikonsultuoti su psichologu, o esant sudėtingesniems atvejams – ir su gydytoju psichiatru.
Kada jau reikia kreiptis pagalbos?
Jei sunku diena iš dienos, jei nebelieka jėgų ar noro atlikti įprastus dalykus, jei auga nerimas ar kaltės jausmas – tai ženklas, kad metas ieškoti pagalbos. Kartais pakanka kelių susitikimų su psichologu, kad atsirastų daugiau aiškumo ir stiprybės. Kuo anksčiau moteris kreipiasi, tuo greičiau pavyksta atgauti emocinį stabilumą.
Kokios pagalbos formos yra prieinamos?
Pagalba gali būti labai įvairi – tai priklauso nuo poreikio. Kai kurioms moterims pakanka psichologo konsultacijų, kitoms gali būti reikalinga psichoterapija ar gydytojo psichiatro pagalba. Esant sudėtingesnei būklei, gali būti skiriami vaistai, tačiau viskas vyksta individualiai ir labai atsargiai. Šalia to labai svarbi socialinė parama – artimųjų įsitraukimas, pagalba buityje, supratimas. Kartais rekomenduojame ir grupinius mamų užsiėmimus, kurie padeda nesijausti vienišoms.
Kaip kokia praktika mūsų poliklinikoje?
Gal šiuo metu laukiatės kūdikio, o gal jau pagimdėte ir jaučiate, kad viduje kažkas nesusistyguoja – žinokite, kad nesate viena. Naujosios Vilnios poliklinikoje veikia du Psichikos sveikatos centrai ir Vaikų ir jaunimo palankių paslaugų kabinetas, kuriuose dirba jautrūs ir patyrę specialistai: gydytojai psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai.
Tai komanda, pasirengusi išklausyti, suprasti ir padėti. Kiekvienos moters situacija – skirtinga. Ne viską, kas vyksta viduje, įmanoma išspręsti vienai, ypač kai trūksta jėgų ar palaikymo. Kreiptis pagalbos – tai ne silpnumo, o rūpinimosi savimi ženklas. Čia Jūsų laukia saugi erdvė, kurioje galima kalbėti atvirai ir gauti realią pagalbą.
